- verdingė
- ×vérdingė sf. (1)
1. RtŽ, LEXXXIII411, Trgn, Ign žr. verdingis: Vérdinge buvo vėliau vadinama trijų kapeikų moneta Ukm. Kiaušiniai seniau buvo po vérdingę Kvr. Kai išrišo, tame mazgely rado įrištą verdingę A.Vien. ^ Nusivalkiosi kaip ir senelio vérdingė Šmn.
2. prk. virtinė, pulkas, didelis kiekis: Kad susidarėm panų čiela verdingė An. Ot nevala ta Uršė: utėlių vérdingės eina per pečius Pbs.
◊ sàvo vérdingę kìšti stengtis įsiterpti: Taip ir aš, radęs valandėlę, ką nuobodžiavęs, kišu savo verdingę, kur neužpildytą spragą radęs rš.
Dictionary of the Lithuanian Language.